Panemunės pilies savininkas Antanas Anupras Gelgaudas (~1730–1797), herbo „Dzialoša“ savininkas, 1783 m. tapęs svarbiausiu žmogumi Žemaitijoje – generaliniu Žemaitijos seniūnu. Tai buvo aukščiausia Gelgaudų giminės atstovo pasiekta pareigybė, paskutiniaisiais valstybės gyvenimo dešimtmečiais iškėlusi šią giminę iki Abiejų Tautų Respublikos senatorių rango. Tai paskatino Antaną Anuprą Gelgaudą XVIII a. pab. atnaujinti senąją renesansinę Panemunės pilį, paverčiant ją ištaiginga giminės rezidencija.
Panemunės pilies savininko Antano Anupro Gelgaudo portretas iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių yra puikus Lietuvos didiko reprezentacinio portreto žanro pavyzdys. Portretuojamasis vaizduojamas iki pusės, jo išvaizda ir kostiumo detalės iškalbingai byloja apie asmenį ir jo pasiekimus. Amžininkai, vos tik pažvelgę į portretuojamąjį, iškart galėjo atpažinti Žemaitijos didiką. Tai išduoda keletas elementų. Pirmiausia – tradicinė bajoro išvaizda: šukuosena, charakteringa bajorams (plaukai apkirpti „bliūduku“), dailiai suriesti ūsai ir kontušinis kostiumas. Tačiau kontušinis kostiumas šiame reprezentaciniame portrete ne eilinis, o Žemaitijos kunigaikštystės munduras, kurio spalvinį derinį pasirinko patys bajorai, siekiantys išsiskirti iš kitų Abiejų Tautų Respublikos vaivadijų. Mundurą sudaro balti marškiniai stačia aukšta apykakle, viršuje susegti deimantine saga, ant jų dėvimas baltas žiponas, taip pat aukšta apykakle, ir skaisčiai raudonas kontušas su žydra apykakle. Portrete nesimato, bet Antanas Anupras Gelgaudas neabejotinai šį kontušą buvo susijuosęs kontušo, dar vadinama Slucko, juosta. Taigi, žiūrint į šį portretą, amžininkams buvo aišku, kad mato Žemaitijos bajorą.
Dar kelios portreto detalės išduoda ir portretuojamojo asmeninius pasiekimus. Atvaizde matomi du ordinai. Po kaklu kabo Šventojo Stanislovo ordinas. Tai Abiejų Tautų Respublikos ordinas, įsteigtas valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio 1765 m. Šventojo Stanislovo ordinas skiriamas už nuopelnus Tėvynei ir valdovui, jį galėjo gauti tik bajorai, pateikę keturių kartų herbus iš tėvo ir motinos pusės. 1765–1795 m. ordinu apdovanoti 1744 asmenys, tarp jų ir Antanas Anupras Gelgaudas 1774 m. Tais pačiais metais jis tapo Lietuvos didžiuoju stovyklininku ir Lietuvos didžiuoju sargybiniu, o po poros metų, 1776 m., paskirtas antruoju pagal svarbą asmeniu Žemaitijoje – Žemaitijos kaštelionu. Netrukus už šiuos pasiekimus Antanas Anupras Gelgaudas buvo įvertintas aukščiausiu Abiejų Tautų Respublikos – Baltojo erelio – ordinu. Tai seniausias ir garbingiausias Abiejų Tautų Respublikos apdovanojimas, suteikiamas tik už ypatingus nuopelnus, įsteigtas 1705 m. Lenkijos ir Lietuvos Valstybės valdovo Augusto II-ojo. Ordinas buvo nešiojamas ant žydros juostos, permestos per kairįjį petį, prie dešiniojo šono, o ordino žvaigždė segta kairėje krūtinės pusėje. Būtent taip šiame portrete ir matome dėvimą Baltojo erelio ordiną, kurį Antanas Anupras Gelgaudas gavo iš valdovo 1777 metais.
Antanas Anupras Gelgaudas buvo vedęs du kartus. Su pirmąja žmona Karolina Eleonora Oskierkaite susilaukė trijų sūnų – Mykolo, Liudviko ir Ignoto. Po sutuoktinės mirties, 1778 m., vedė Barborą Judickytę, turtingą Kazimiero Tyzenhauzo našlę, su kuria susilaukė dukters Antaninos. Antanas Anupras Gelgaudas mirė 1797 m. vasario 10 d.