Parodoje „Nuo Birutės iki Basanavičiaus: Lietuvos istorija teatro scenoje” kviečiame pažvelgti į Lietuvos istoriją per teatro meną. Lietuvos teatras nuo XIX a. stengėsi žiūrovams pristatyti pasaulinės dramaturgijos šedevrus, suteikti galimybę geriau įsivaizduoti nelengvą Lietuvos istorijos kelią, parodyti asmenybes, nusipelniusias šalies įsitvirtinimui pasaulio politikos ir kultūros žemėlapyje. Jau pats pirmasis spektaklis lietuvių kalba, suvaidintas Palangoje 1899 metais – Antano ir Juozo Vilkutaičių (Keturakio) komedija „Amerika pirtyje“, palietė dar neatsikovojusiai valstybės Lietuvai aktualias tautinės tapatybės problemas amžių sandūroje.

Nuo pat profesionalaus lietuvių teatro ištakų buvo siekiama ieškoti temų ir herojų, kurie įkvėptų žiūrovus tėvynės ir laisvės meilei, skatintų didžiuotis savo praeitimi ir ja remiantis kurti Lietuvos ateitį. XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje kurti spektakliai romantizavo Lietuvos istoriją, o sovietų okupacijos laikotarpiu praeities motyvai padėjo išsaugoti Lietuvos valstybingumo idėją ir priartino jos nepriklausomybės atkūrimą.

Šioje parodoje glaustai pristatomi kai kurie svarbiausi su Lietuvos istorija susiję teatro eksponatai iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus, kitų atminties institucijų bei asmeninių rinkinių, išryškinantys iškilių asmenybių, kovų už laisvę, meilės tėvynei per savo visuomeninę ir kūrybinę veiklą temas.

Parodos komanda: projekto vadovė – Aušra Endriukaitienė; kuratorius ir tekstų autorius – Helmutas Šabasevičius; dizainerė – Ona Vėliūtė; redaktorė – Lolita Petrašiūnaitė.

Parodą kviečiame aplankyti iki spalio 31 d.

INTERPRETACIJA PAGAL XVII A. ORIGINALĄ

Kilimas su paslaptinga monograma „RSMSR“ siejamas su Lenkijos karaliene ir Lietuvos Didžiąja Kunigaikštiene Marija Kazimiera Sobieska (1641–1716), valdovo Jono Sobieskio (1629–1696) žmona. Tai patvirtina ir monograma „RSMSR“, interpretuojama kaip Regina Sobieska Maria Sobieska Radziejowska, o virš jos pavaizduota herbinė karūna – aiški užuomina į kilmingąją užsakovę. Prancūzijos markizo Henriko d’Arquien dukra Marija Kazimiera Sobieska buvo ne tik valdovo Jono Sobieskio bendražygė, bet ir ryški kultūros mecenatė. Išsilavinusi, rafinuota ir politiškai įtakinga, ji rėmė meną, muziką bei amatus, skatino tarptautinius kultūrinius ryšius ir formavo aristokratiško skonio standartus Abiejų Tautų Respublikoje.

Manoma, kad kilimas buvo austas Persijoje pagal individualų užsakymą ir priklausė Lovičo pijorų (piaristų) bažnyčiai, svarbiam religiniam ir kultūriniam centrui Loviče (Lenkija), kuris XVII–XVIII a. buvo glaudžiai susijęs su Abiejų Tautų Respublikos aristokratija ir dvasiniais ordinais.

Sertifikuota rytietiškų kilimų ekspertė ir galerijos „Lauros namai“ įkūrėja Laura Bohne iniciavo ir mecenavo šio kūrinio kopijos sukūrimą, remdamasi muziejuje saugomu originalu bei bendradarbiaudama su Herato regiono (Afganistanas) meistrais.
„Norėjau parodyti, kad senosios technologijos ir grožis gali būti atgaivinti net po šimtmečių, jei į istoriją žiūrime su pagarba“, – sako L. Bohne. Atkurtas kilimas tampa ne tik estetiniu objektu, bet ir tiltu tarp praeities ir dabarties, liudijančiu gyvą tradicijų tęstinumą.

Paroda veiks nuo balandžio 26 d. iki birželio 1 d. 

„IŠDYKĘS MOLIS“ | PARODA, SKIRTA VILNIAUS DAILĖS

AKADEMIJOS KERAMIKOS KATEDROS 95-IŲ METŲ SUKAKČIAI

Paroda veiks nuo balandžio 11 d. iki liepos 8 d. 

Olgos Antanaitienės meno fotografijų paroda „Buvimas“ 📸
Parodoje – portretai ir natiurmortai, juose susitinka senovė ir dabartis. Fotografijos patraukia gyliu, dvelkiančia ramybe, estetika.

„Aš esu Olga Antanaitenë“,– prisistato parodos autorė, meno fotografė.

„Mano pirmasis profesinis kelias buvo mokslas: baigiau Kijevo valstybinį universitetą, geofizikos fakultetą, ir daugiau kaip dvidešimt penkerius metus dirbau šioje srityje. Geofizika mane išmokė atidumo struktūroms ir nematomiems procesams, kurie formuoja pasaulį.

2017 metais į mano gyvenimą atėjo fotografija. Draugų padovanotas fotoaparatas tapo naujo kelio pradžia, kur gamtos ir žmogaus vidinio pasaulio pažinimas susiliejo į vieną.

Aš studijavau fotografiją Fotografijos akademijoje ir Anos Krauklis «Fine Art fotografijos mokyklos» dirbtuvėse.

2019 metais sukūriau savo pirmąjį natiurmortą – iš savo mylimo sodo gėlių ir vaisių. Nuo tada natiurmortas man tapo būdu pasinerti į formą, spalvą ir tylos gelmę.

2022 metais vis daugiau dėmesio ėmiau skirti meniniam portretui. Man kiekvienas žmogus yra unikalus ir savaip gražus, o mano užduotis – tai pagauti ir perteikti vaizde. Dirbu tiek klasikinio portreto tradicijoje, tiek „Fine Art“ fotografijos kryptimi, jungiančia fotografiją ir tapybą.

Šiandien tęsiu savo kūrybines paieškas. Projektas „Kas aš?” tapo pirmuoju žingsniu tapatybės tyrinėjimo link, o naujas jo puslapis – „Buvimas“. Visai neseniai baigiau savo naują projektą „Tapatybė +65“, kuris man atveria asmeninės ir universalios patirties erdvę.

Mano fotografija yra dialogo forma – su savimi, su kitu žmogumi, su laiku. Kviečiu žiūrovą į šį dialogą – į kontempliaciją ir vidinį atgarsį“.

Paroda veiks nuo sausio 28 d. iki balandžio 10 d. 

TARPTAUTINĖS KONFERENCIJOS „Creativity & Culture 2025“ PARODA „TAPATYBĖ“

Lapkričio 16–22 d. VDA ir VU Kauno fakultetuose vyko 16-oji tarptautinė konferencija „Creativity & Culture 2025“ – vienas svarbiausių tarpdisciplininių kultūros ir kūrybinių industrijų renginių Baltijos regione.

Konferencijoje buvo derinamos akademinės sesijos ir intensyvios kūrybinės dirbtuvės, subūrusios 30 menininkų iš visos Europos. Piešimo, tekstilės ir tapybos srities mentoriai iš Lietuvos, Jungtinės Karalystės ir Graikijos vedė penkių dienų praktinius užsiėmimus, skirtus tapatybės temai: nuo savęs tyrinėjimo per piešimą ir tekstilės pasakojimų iki tapybinių gestų ir vizualinio mąstymo.

Panemunės pilyje eksponuojama paroda TAPATYBĖ atspindi kūrybinių dirbtuvių rezultatus.

Paroda veiks tik savaitę: nuo lapkričio 22 d. iki 28 d. 

Stiklo meno paroda „Oranžerijos šešėliai“ eksponuojama Panemunės pilies oranžerijoje – erdvėje, kur XIX amžiuje žiemodavo augalai. Ši erdvė, išlaikiusi oranžerijų dvasią, tampa natūraliu fonu stiklo darbams. Šiandien augalai čia sugrįžta ne kaip gyvi organizmai, o kaip istorijos tarpsnis, atsiskleidžiantis per stiklo struktūras, šviesos pėdsakus ir veidrodžių fragmentus.

Romarikos Pikelienės kūryboje augalai nevaizduojami tiesiogiai. Jie išskaidomi į linijas, paviršius, ritmą. Kartais forma apibrėžia, o kartais tik leidžia nujausti jų buvimą – tarsi prisiminimą, neaiškų, bet gyvą.

Šviesa čia juda lėtai – ji ne tiek apšviečia, kiek glosto. Kiekvienas stiklo lūžis tampa galimybe šešėliui atsirasti ir išnykti, sustiprinti trapų ryšį tarp buvimo ir išnykimo.

Tai – ne augalų paroda. Tai – jų buvimo galimybė.
Tai – ne šviesa. Tai – jos atmintis.

Autorė stengiasi kurti iš jau naudotų medžiagų – stiklo ir veidrodžių. Tai ne tik įprasmina jų istorinę atmintį, bet ir atliepia tvarumo principus mene.