Stiklo meno paroda „Oranžerijos šešėliai“ eksponuojama Panemunės pilies oranžerijoje – erdvėje, kur XIX amžiuje žiemodavo augalai. Ši erdvė, išlaikiusi oranžerijų dvasią, tampa natūraliu fonu stiklo darbams. Šiandien augalai čia sugrįžta ne kaip gyvi organizmai, o kaip istorijos tarpsnis, atsiskleidžiantis per stiklo struktūras, šviesos pėdsakus ir veidrodžių fragmentus.
Romarikos Pikelienės kūryboje augalai nevaizduojami tiesiogiai. Jie išskaidomi į linijas, paviršius, ritmą. Kartais forma apibrėžia, o kartais tik leidžia nujausti jų buvimą – tarsi prisiminimą, neaiškų, bet gyvą.
Šviesa čia juda lėtai – ji ne tiek apšviečia, kiek glosto. Kiekvienas stiklo lūžis tampa galimybe šešėliui atsirasti ir išnykti, sustiprinti trapų ryšį tarp buvimo ir išnykimo.
Tai – ne augalų paroda. Tai – jų buvimo galimybė.
Tai – ne šviesa. Tai – jos atmintis.
Autorė stengiasi kurti iš jau naudotų medžiagų – stiklo ir veidrodžių. Tai ne tik įprasmina jų istorinę atmintį, bet ir atliepia tvarumo principus mene.