Pilis

Panemunės pilis yra geriausiai išlikusi renesansinė rezidencinė pilis Lietuvoje, išlaikiusi iki šių dienų beveik nepakitusį autentišką pavidalą. Lankytojai kviečiami į neišdildomą kelionę laiku – nuo renesanso iki baroko ir klasicizmo.   

PANEMUNĖS DVARO PRADŽIA

XV a. antroje pusėje Panemunė atiteko garsiems Lietuvos didikams Bilevičiams, kurių rankose išbuvo iki 1597 metų. Tuo laikotarpiu, o galbūt net ir anksčiau, iškilo pirmieji mediniai ir mūriniai dvaro pastatai. Mūro fragmentai išlikę iki šių dienų, o apie buvusią prabangą išduoda archeologiniai radiniai.

VILNIAUS ŽEMUTINĖS PILIES ARCHITEKTO KŪRINYS

1597 m. Panemunę įsigijo vengrų kilmės pirklys Janušas Eperješas, atvykęs į Lietuvą Stepono Batoro valdymo metais. Tapęs Lietuvos piliečiu,  įgijęs bajorystę, ėjo Žemaitijos pastalininkio pareigas, vedė bajoraitę Uršulę Gecaitę. Nugriovus senąją mūrinę pilį, iškilo naujoji, renesansinė. Manoma, kad pilis pradėta statyti 1604 m. pagal olandų kilmės architekto Petro Nonharto – vieno iš garsiausių tuo metu Lietuvoje dirbusių architektų – brėžinius. Pagal jo projektą didžiųjų kunigaikščių užsakymu XVII a. pradžioje buvo rekonstruojami ir Vilniaus Žemutinės pilies rūmai.

ŽEMAITIJOS KUNIGAIKŠTYSTĖS VALDYTOJO REZIDENCIJA

Nors Panemunę valdė keturios Eperješo palikuonių kartos, kurios ne kartą atnaujino pilį, tačiau pilies planas ir architektūra liko renesanso stiliaus.

Didesni pakeitimai pilyje buvo atlikti Panemunę įsigijus Antanui Anuprui Gelgaudui, vėliau tapusiam Žemaitijos kunigaikštystės valdytoju – Žemaičių seniūnu. Vietoj uždaros pilies, nugriovus šiaurinį korpusą, buvo suformuotas prancūziškas garbės kiemas, vadinamasis cour d’honneur, o pietiniame korpuse, taip pat pagal prancūzišką pavyzdį, suplanuoti reprezentaciniai apartamentai, kuriuos sudarė valgomasis, prieškambaris, pora salonų, šokių salė ir galerija. Šios erdvės buvo dekoruotos sienų tapyba. Išlikę tapybos fragmentai daugiausia mums liudija apie klasicizmo, ampyro ir bydermejerio stilių puošybos madas.

PILIES NYKIMAS IR ATGIMIMAS

Panemunės savininkas Antanas Gelgaudas buvo 1830–1831 m. sukilimo vadas Lietuvoje. Po pralaimėto sukilimo jo turtas buvo sekvestruotas – laikinai perimtas į okupacinės Rusijos imperijos rankas. Nors dvaras buvo nuomojamas ir toliau vykdyta ūkinė veikla, tačiau pilis pradėjo nykti.

Tik 1867 m. Panemunę atgavo Gelgaudų palikuonis Stanislovas Puslovskis, kurio dėka buvo pradėta pilies restauracija.

Darbus sustabdė Pirmasis pasaulinis karas ir 1919–1939 m. Lietuvos Respublikos vykdyta Žemės reforma, kurios metu didieji dvarai ypač nukentėjo – jiems buvo palikta tik po 80 ha žemės. Panemunės valdą perėmė valstybė. 1958 m. prasidėjusi restauracija tebetrunka dar ir šiandien. Du iš keturių korpusų jau restauruoti – po beveik dviejų šimtų metų vėl svetingai atveriamos Panemunės pilies durys.