Ar svarbi kultūrinė atmintis, kai turime informacijos perviršį? Ar atmintyje saugome utopinę šalį, pilį? Gal pamirštas, saulės nutviekstas pilies parkas dar tebeglūdi kiekviename iš mūsų? Marmurinės, nebylios, pamestos galvos mena prarastą harmoniją, nutrūkusį ryšį su gamta ir savastimi. Ir kas yra žmonijos kultūra prieš galingą gamtos stichiją? Kas prisimins mitus, žiūrės meno kūrinius, kai nieko nebebus? Praeities jausmai šešėliais žaidžia saulės šviesoje, vanduo čiurlena tingią popietę ūksminguose parkuose. Visa tai jau buvo praeitą vasarą, prieš daugelį metų… Tamsus lemties veidas, neleidžiantis įžvelgti ateities, atminties spinduliai, atkeliavę iš praeities, nutvieskia senovinio parko tuščias alėjas. Juodas lemties veidas paverčia kuriančiuosius, besimylinčiuosius šalto marmuro luitais. Kultūra subyra į druzgus. Praeitis apraizgo ją aštriais erškėčiais ir vijokliais. Lieka tik begalinė informacijos srovė ir begalvio asilo skulptūra ant didingos pilies sienos…